1 *Pirmąją savaitės
dieną, anksti, kai dar buvo tamsu, *atėjo Marija Magdalietė prie kapo ir *pamatė nuo kapo rūsio
angos †nuristą akmenį.
2 Tad ji *nubėgo ir *atbėgo pas Simoną Petrą ir pas kitą mokytinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems *pasakė: „Jie paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį
‡padėjo!“
3 Taigi Petras ir tas kitas mokytinis išėjo ir leidosi prie kapo.
4 Ir abu bėgo kartu, bet
tas kitas mokytinis
§pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė
*kapą.
5 Ir pasilenkęs jis *pamatė padėtas linines drobules, tačiau neįėjo.
6 Tada Simonas Petras *atėjo sekdamas paskui jį ir įėjo į kapo rūsį, ir *matė padėtas linines drobules
7 bei skepetą, buvusią ant jo galvos, ne prie drobulių gulinčią, bet atskirai suvyniotą į vieną vietą.
8 Tuomet tad įėjo ir kitas mokytinis, kuris pirmas atėjo prie kapo – ir pamatė ir patikėjo.
9 Mat jie šventraščio dar nebuvo supratę, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų.
10 Tada
†tie mokytiniai vėl
‡parėjo į savuosius namus.
11 O Marija verkdama stovėjo lauke palei kapą. Taigi, beverkdama ji pasilenkė į
§kapo vidų
12 ir *pamatė du angelus baltais
drabužiais sėdinčius: vieną
*galvūgalyje, o
†kitą
‡kojų
vietoje, kur buvo paguldytas Jėzaus kūnas.
13 Ir jie *tarė jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji *tarė jiems:
§Todėl, kad jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį
*„padėjo.“
14 Ir tuos
žodžius pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai
†buvo Jėzus.
15 Jėzus *tarė jai:
„Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad jis esąs sodininkas, ji tarė jam: „Gerbiamasis, jei tamsta išnešei jį, pasakyk man, kur jį
‡padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“
16 Jėzus jai *tarė:
„Marija!“ Ji atsisuko ir jam *tarė: „Rabuni!“ (verčiant būtų pasakyta „Mokytojau!“).
17 Jėzus jai sako:
„Neliesk manęs, nes dar nesu §pakilęs pas savo Tėvą. Bet eik pas mano brolius ir jiems pasakyk: ‚Aš pakylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘.“ 18 Marija Magdalietė *atėjo pranešdama mokytiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir
kad jis pasakė jai tuos
žodžius.
19 Taigi, tą dieną, pirmąją savaitės
dieną, vakarui
*atėjus ir durims, kur buvo susirinkę mokytiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems *pasakė:
„Ramybė jums!“ 20 Ir tai pasakęs, jis parodė jiems
savo rankas ir savo šoną. Išvydę Viešpatį, mokytiniai dėl to nudžiugo.
21 Tada Jėzus vėl jiems tarė:
„Ramybė jums! Kaip Tėvas yra mane siuntęs, taip ir aš jus siunčiu.“ 22 Ir tai pasakęs jis kvėpė į
juos ir jiems taria:
„Priimkite Šventąją Dvasią: 23 kieno tik nuodėmes †atleisite, tiems jos yra atleistos; kieno tik nuodėmes sulaikysite, jos yra sulaikytos.“
24 Tačiau, kai atėjo Jėzus, Tomo, vadinamo
‡Didymu, vieno iš Dvylikos, su jais nebuvo.
25 Tad kiti mokytiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį!“ Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės ir neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną,
§tuo visai netikėsiu.“
26 Ir po aštuonių dienų jo mokytiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais. Durims esant užrakintoms, Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir prabilo:
„Ramybė jums!“ 27 Paskui jis *pasakė Tomui:
„Ištiesk čia savo pirštą, ir apžiūrėk mano rankas, ir ištiesk čia savo ranką ir įkišk į mano šoną, – ir nebūk netikintis, bet tikintis!“ 28 Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“
29 Jėzus jam *pasakė:
„Tomai, tu esi tikėjęs todėl, kad esi mane matęs; tie, kurie nematė, *tačiau tikėjo, yra palaiminti!“ 30 Žinoma, savo mokytinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų antgamtinių ženklų, kurie nėra surašyti šioje knygoje.
31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra
†Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte
‡gyvybę jo vardu.