1 Ir Antiochijoje, ten esančioje bažnyčioje, buvo tam tikri pranašai ir mokytojai, * „antai“ (2 k.) – Gr. kalboje vartojama dalelytė τε (te) išvardijant pareigas: buvo trys pranašai ir du mokytojai.antai Barnabas, ir Simeonas, vadinamas Nigeriu, ir kirėnietis Lucijus; antai Manaenas, kuris užaugo kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. 2 O jiems tarnaujant Viešpačiui ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia tarė: „Išskirkite man abudu – Barnabą ir Saulių – darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“ 3 Tada jie, papasninkavę ir pasimeldę ir uždėję ant jų rankas, juos išsiuntė. 25 Ir kai Jonas baiginėjo † „savo“ – Gr. žymimasis artikelis, todėl, gali būti neišverstas į lietuvių k.; gali būti išversta „tas“ (t. y. tam tikras bėgtynes) arba kartais, kaip čia, įvardžiu.savo ‡ „gyvenimo bėgtynes“ – Tas pats gr. žodis vartojamas Apd 20:24, II Tim 4:7.gyvenimo bėgtynes, jis tarė: ‚Ką manote mane esant? Aš nesu jis. Bet štai po manęs ateina tas, kurio kojų apavo nesu vertas atrišti.‘ 30 Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių. 32 Ir mes skelbiame jums § „gerą žinią“ – Arba „evangeliją“.gerą žinią, kad pažadą, kuris buvo duotas tėvams, 33 Dievas tą patį pažadą * „įvykdė“ – T. y. „ištesėjo“.įvykdė mums, jų vaikams, tuo, kad jis prikėlė Jėzų, kaip ir yra parašyta ir antroje psalmėje: † „Tu esi“ – Žr. Ps 2:7 (Dievo galia įvykdytas Mesijo išėjimas iš kapo rūsio lyginimas su kūdikio išėjimo iš motinos įsčių); I Kor 15:4; Hbr 1:5, 5:5.Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. 35 Todėl jis sako ir kitoje psalmėje: „Tu neleisi savo Šventajam ‡ „patirti“ – T. „matyti“ (perkeltine prasme).patirti supuvimo“. 36 Nes Dovydas, Dievo nutarimu atitarnavęs savajai kartai, § „užmigo“ – T. y. „mirė“.užmigo ir * „buvo priskaičiuotas prie savo jau mirusių tėvų“ – Žr. Pr 49:29, Ts 2:9 ir kt.buvo priskaičiuotas prie savo jau mirusių † „tėvų“ – T. y. „protėvių“.tėvų, ir ‡ „patyrė“ – T. „matė“. Taip pat 37 eilutėje. Plg. Ps 16:10, 49:8, 89:48; Lk 2:26; Jn 8:51 ir kt.patyrė supuvimą, 37 bet tas, kurį Dievas prikėlė, § „nepatyrė“ – Žr. 36 eilutės išnašą.nepatyrė supuvimo. 38 Taigi, žinokite, vyrai broliai, kad nuodėmių atleidimas yra skelbiamas jums per šitą vyrą, 39 ir kiekvienas, kuris tiki, yra juo išteisinamas nuo visko, nuo ko jūs negalėjote būti išteisinti Mozės įstatymu. 45 Bet žydai pamatę minias pasidarė pilni * „pavydaus uolumo“ – Žr. Apd 5:17.pavydaus uolumo ir † „prieštaravo tiems dalykams“ – T. „atsikalbinėjo prieš tuos dalykus“.prieštaravo tiems dalykams, kuriuos kalbėjo Paulius, atsikalbinėdami ir piktžodžiaudami. 46 Tada drąsiai kalbėdami Paulius ir Barnabas tarė: „Buvo būtina, kad Dievo žodis būtų pasakytas jums pirma; bet kadangi jūs atmetate jį ir nutariate, jog patys neverti amžino gyvenimo, štai mes sukame pas kitataučius. 47 Nes Viešpats yra šitaip mums paliepęs: ‡ „Paskyriau tave […]“ – Žr. Iz 42:6; 49:6; Lk 2:32.„Paskyriau tave kaip šviesą kitataučiams, kad būtum § „naudingas jų išgelbėjimui“ – Gr. frazė εις σωτηριαν vartojamas 11 k. NT; Rom 10:1 ta pati frazė vartojamas kaip čia, o ten išversta „kad jie būtų išgelbėti“.naudingas jų išgelbėjimui iki pat žemės pakraščių.“ 48 Tai girdėdami, kitataučiai džiaugėsi ir * „šlovino Viešpaties žodį“ – T. y. „laikė Viešpaties žodį šlovingu“.šlovino Viešpaties žodį, ir įtikėjo visi, kurie buvo † „priskirti“ – Arba „išrikiuoti“, „paveikti įstoti į gretas“. Gr. žodis duoda suprasti, kad kitataučiai tuo metu buvo „paveikti įstoti į gretas“, kurio įstojimo tikslas ir pasekmė buvo amžinas gyvenimas. Be abejo, Dievas Šventoji Dvasia yra tas, kuris taip juos paveikė, bet pagal Apd 13:46 kai kurie žmonės nutarė, kad patys yra neverti amžino gyvenimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ne Dievas taip nutarė, bet atsisakantys tikėti. Plg. Apd 13:46.priskirti amžinam gyvenimui.