2 „Kodėl tavo mokytiniai laužo prosenių tradiciją? Nes jie nesimazgoja rankų, kai valgo duoną.“ 9 bet niekais * „jie mane garbina“ – Iz 29:13 tai yra „jų baimė manęs“, t. y. kaip jie išreiškė savo tariamą baimę Dievui.jie mane garbina, mokydami žmonių priesakų lyg įpareigojančių mokslų““. 12 Tada atėjo jo mokytiniai ir jam pasakė: „Ar žinai, kad fariziejai, išgirdę tą pasakymą, † „pasipiktino“ – Arba „suklupo“.pasipiktino?“ 13 Bet jis atsakydamas tarė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. 18 Bet tie dalykai, kurie išeina iš burnos, išlenda iš širdies, ir šie suteršia žmogų. 19 Nes iš širdies išeina blogos mintys, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, ‡ „piktžodžiavimai“ – Arba „šmeižtai“.piktžodžiavimai. 20  Šitie yra tie dalykai, kurie suteršia žmogų, bet valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia.“

21  § „Tada Jėzus išėjo iš ten ir“ – Arba „Ir iš ten išėjęs, Jėzus“.Tada Jėzus išėjo iš ten ir pasitraukė į Tyro ir Sidono * „regioną“ t. „dalis“ (dgs.).regioną. 22 Ir štai moteris kanaanietė iš tų † „pakraštų“ – Arba „paribių“, „pasienio vietos“.pakraštų išėjusi šaukė jam, sakydama: „Pasigailėk manęs, o Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukrą baisiai ‡ „apsėda velnias“ – Arba „užvaldo“; gr. žodis panašus į „yra velniazuota“, „yra demonizuota“.apsėda § „velnias“ – Arba „velniai“, „demonas“, „demonai“.velnias! 23 Bet jis neatsakė jai nė žodžio. Ir priėję jo mokytiniai prašinėjo jį, sakydami: „Išsiųsk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!“ 24 Bet jis atsakydamas tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ 25 Tada ji priėjusi jį garbino, tardama: „Viešpatie, padėk man!“ 26 Bet jis atsakydamas tarė: „Nėra gerai imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ 27 O ji tarė: „Taip, Viešpatie. Tačiau ir šunyčiai ėda trupinius, kurie krenta nuo jų šeimininkų stalo. 28 Tada Jėzus atsakydamas tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Teįvyksta tau, kaip tu nori.“ Ir tą pačią valandą jos dukra buvo išgydyta.

29 Ir iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos jūros, ir užkopęs ant * „kalno“ – plg. Mt 14:23; Mt 28:20.kalno, ten sėdėjo. 30 Ir atėjo pas jį didžiulės minios, † „atsigabendamos“ – Arba „turėdamos“.atsigabendamos su savimi raišų, aklų, nebylių, ‡ „neturinčių kūno dalių“ – Arba „luošių“; žr. Mt 15:31, 18:8; Mk 9:43.neturinčių kūno dalių ir daugelį kitokių, ir juos padėjo prie Jėzaus kojų, o jis juos išgydė. 31 Pasekmė ta, kad minios stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, § „neturinčius kūno dalių“ – Arba „luošius“; žr. Mt 15:30, 18:8; Mk 9:43.neturinčius kūno dalių sveikus, raišus vaikščiojančius ir aklus reginčius, ir šlovino Izraelio Dievą. 32 Tada, susišaukęs savo mokytinius, Jėzus tarė: „Mane apima gailestis dėl minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti, ir nenoriu paleisti jų alkanų, kad jie nenuilstų kelyje. 33 Ir jo mokytiniai jam sako: „Iš kur mums imti dykumoje tiek daug duonos, kad ji pasotintų tokią didžiulę minią? 34 Ir Jėzus jiems sako: „Kiek jūs turite kepalų? Ir jie tarė: „Septynis ir kelias žuveles. 35 Ir jis įsakė miniai * „susėsti ant žemės“ – Arba „atsilošti ant žemės valgyti“.susėsti ant žemės 36 ir paėmęs septynis kepalus ir žuvis ir padėkojęs, jis laužė ir davė savo mokytiniams, o mokytiniai – miniai. 37 Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir pririnko pertekusių † „gabalų“ – Arba „laužtų dalių“.gabalų septynias ‡ „pilnas pintines“ – Arba „pilnus krepšius“.pilnas pintines. 38 O valgančiųjų buvo keturi tūkstančiai vyrų, § „neskaitant“ – Arba „be“.neskaitant moterų ir vaikų. 39 Ir paleidęs minias, jis įlipo į valtį ir atvyko į Magdalos pakraščius.